Esė

Mūsų pareiga – ne protingas knygas rašyti, o protingai gyventi, ne mūšius laimėti ir žemes užkariauti, o rūpintis savo kasdienio gyvenimo tvarka ir ramybe. Didžiausias mūsų darbas – protingai gyventi. Visa kita – karaliauti, turtus krauti, statyti – tik priedai, šalutiniai dalykai.

Garsus Renesanso epochos prancūzų mąstytojas Mišelis de Montenis (Michel de Montaigne; 1533–1592) mėgino atsakyti į bene patį svarbiausią žmogui klausimą: „Ką aš žinau?“ (Que sais-je?) Ką aš žinau apie save kaip apie žmogų? Pasiremdamas Antikos filosofų darbais, istoriniais faktais, užfiksuotais senųjų autorių foliantuose, žiaurių religinių karų realybės analize bei savo laikmečio gyvenimo iššūkiais, M. Montenis visą dėmesį sutelkė į žmogų, o pirmiausia – į save patį. Jis nesistengė pasirodyti pranašesnis ar protingesnis už kitus; jo tikslas – tyrinėti save tokį, kokį sukūrė Gamta, ir nupiešti žmogų tokį, kokį jis pats sukuria pagal savo supratimą, įpročius, papročius, dorovės normas ir interesus.

„Ką aš žinau?“ – rimtas klausimas ir nūdienos žmogui: jaunam ir vyresnio amžiaus, išsilavinusiam ar mažai mokslų ragavusiam, stovinčiam aukščiau ar žemiau ant socialinės piramidės pakopos. Tai aktualu kiekvienam.

Tarytum patvirtindamas tezę, kad žmogui nėra nieko įdomesnio už patį žmogų, mąstytojas įsiskverbė į žmogaus vidų kaip nūdienos psichoanalitikas: „Nėra nieko sunkesnio, kaip aprašyti save patį, bet tuo pat metu nėra aprašymo ir naudingesnio“.